VYTENIS JAKAS: BŪKIME NE SAPNUOTOJAIS, O DALYVIAIS

 

 

Norime pasidžiaugti nauju Aroma Gold projektu, kurio metu prie puodelio Aroma Gold kavos kalbinsime žmones kuriančius auksines akimirkas ne tik sau, tačiau ir aplinkiniams. Kiekvieną mėnesį semsimės įkvėpimo vis iš kito pašnekovo. O šį kartą, džiaugiamės galėdami pristatyti pirmąjį pašnekovą Vytenį Jaką –  „Kiemo galerijos įkūrėją“, menininką, kaimynų dienos Laisvės alėjoje organizatorių ir daugybės projektų iniciatorių.

 

„Kur prasideda mano namai? Ar mano namai yra ten kur aš gyvenu ir sutraška raktas durų spynoje, ar namų sąvoka gali plėstis ir išeiti į kiemo, gatvės arba miesto erdves?” – Vytenis Jakas

 

 

Pradėkime nuo pradžių, tai kaip kilo idėja įkurti „Kiemo galeriją“, kuri dabar sulaukia Kauno miesto gyventojų ir miesto svečių dėmesio? Kiek žinome, kažkada kiemas kuriame gyvenate buvo apleistas ir neprižiūrėtas.

Vytenis Jakas: Taip, čia buvo labai netvarkinga. Pamačiau erdvę, kuri buvo apleista ir neprižiūrėta, pasidarė liūdna dėl tokios netvarkos. Esmė buvo ir yra ne netvarka aplink, o tai, kad mes patys, gyvenantys šiame kieme, ją sukūrėme. Nors mes čia gyvename, niekas nesugalvojo sutvarkyti  šiukšlyno, kuris atsirado bėgant laikui. Ši erdvė buvo gyvenančių žmonių susvetimėjimo veidrodis ir mūsų pačių veidrodis. Jei žmonių santykiai būtų buvę kitokie, manau apie šiuos dalykus nereikėtų kalbėti.

Koks buvo pirmasis piešinys šiame kieme ir kaip į permainas reagavo kaimynai? 

Vytenis Jakas: Gal skambės juokingai, tačiau viskas prasidėjo nuo kaimynės Nijolės katino, kurio piešinys ir buvo pirmasis kiemo galerijos eksponatas. Nijolės siamo katinas niekada neišeina į lauką, tik stebi aplinką tupėdamas ant palangės. Ir pagalvojau kas nutiktų, jei jis staiga atsidarytų langą ir pamatytų kas čia vyksta, kokia netvarka aplinkui?  Pabandžiau piešinyje perteikti jo nustebusį ir šiek tiek išgąstingą žvilgsnį, kai pamato vaizdą už lango. Jis tarsi sušunka „Viešpatie, kas čia vyksta?“.

Kaip manote, ką davė šis pirmasis piešinys, be akivaizdžios meninės vertės?

Vytenis Jakas: Ištikrųjų šis darbas turėjo ir puikų vienijantį poveikį. Kaimynai su kuriais bendravau, kurie čia vaikščiodavo, žiūrėdavo ką aš darau, būdavo maloniai nustebę, kad čia, mūsų kieme, atsiranda meno kūrinys. Mes pradėjome kalbėtis, bendrauti ir jie man papasakojo labai įdomių istorijų apie anksčiau kieme gyvenusius žmones. Tada pagalvojau, kodėl nepasidalinus to su kitais ir nepapasakojus, kaip anksčiau čia gyveno žmonės, nes tikrai yra kuo didžiuotis. Kiekviena istorija yra tokia unikali, kad tiesiog nėra neįdomių istorijų.

Kas jus įkvepia kurti?

Vytenis Jakas: Visi aplinkui esantys kūriniai – visas mano gyvenimas, kurį bandau įprasminti meno pagalba. Jie kalba apie vietą, kurioje mes gyvename ir apie žmonės su kuriais gyvename. Viskas yra šalia ir viskas susiję. Tad norint geriau suprasti žmonių gyvenimo būdą, reikia pasižiūrėti į vietą, kurioje žmogus gyvena. Tai ir įkvepia kurti – mus supanti aplinka, žmonės ir tiesiog gyvenimas.

Ar kaimynai prisideda prie jūsų kūrybos? Ar kas nors jums padeda?

Vytenis Jakas: Na specialiai nebandau įtraukti kaimynų į savo veiklą, tai gaunasi natūraliai. Aš pats kuriu, man tai įdomu ir tai mane veža. Kartais pasikviečiu draugų, kurie man padeda ir bandome kartu atkurti istorijas išgirstas iš kaimynų. Pavyzdžiui, kieme yra gėlių mozaika besitęsianti per visą sieną  ji ir slepia vieną iš tokių istorijų. Kažkada šiame kieme buvo fontanas ir augo daug gėlių. Viena iš kaimynių jas prižiūrėjo ir dovanodavo žmonėms sutiktiems gatvėje. Tačiau viskas pasikeitė, fontanas buvo nugriautas ir aikštelė, kurioje augo šios gėlės buvo išasfaltuota. Dabar nėra vietos auginti gėlėms, tad belieka tik ant kiemo sienų prisiminti šią istoriją ir grožį, kurį kūrė ta moteris.

Taigi, per meno kūrinius bandom papasakoti, kas mums visiems turėtų būti svarbu, o tai mato kaimynai ir žinoma, tuo džiaugiasi. Toks darbas labai vienija. Ne tik gražu pasižiūrėti į jau sukurtą kūrinį, tačiau ir pats procesas įtraukia. Kaimynė prie kurios langų dirbome, nešdavo mums pyragaičius ir kavą, taip gražiai parodydama, jog palaiko mūsų darbą. Toks natūralus žmonių įsitraukimas atsiranda neprašant.

O kokias žinutes norite perduoti aplinkiniams savo kūrybos pagalba? Į ką atkreipti dėmesį?

Vytenis Jakas: Kadangi mano kūrybą įkvepia aplinkiniai žmonės ir erdvė kurioje jie gyvena, iškeliu klausimą, o tai kur prasideda mano namai? Ar mano namai yra ten kur aš gyvenu ir sutraška raktas durų spynoje, ar namų sąvoka gali plėstis ir išeiti į kiemo, gatvės, miesto erdves. Tai paties savęs, kaip asmenybės suvokimas, kas aš esu ir kodėl man rūpi kas vyksta šioje erdvėje, kurioje aš gyvenu. Atsakius į šiuos klausimus, galima atrasti labai daug įdomių dalykų. Tad vienas iš svarbiausių dalykų mano kūryboje, visų pirma yra žmonių susvetimėjimo problema, taip pat emigracija, gimstamumo mažėjimas ir žmonių tarpusavio nebendravimas. Nebeliko betarpiško žmonių bendravimo, kaip būdavo anksčiau. Apie tai ir noriu kalbėti savo darbuose, kad atkreiptume dėmesį į atsiradusias problemas.

Kaip manote, o kodėl visuomenėje atsirado tokios rimtos problemos?

Vytenis Jakas: Mano nuomone, šios problemos – tai mūsų pagerėjusios ekonominė situacijos rezultatas, žmonės pradėjo daugiau vartoti ir vartojimas tapo tikrosiomis vertybėmis. Dauguma žmonių būtent daiktų kiekyje mato prasmę, o tai labai paviršutiniška. Manau, kad konkurencija, kurios aplinkui tiek daug ir skatina vartoti, o tai pagimdo tarp žmonių susvetimėjimo jausmą.

Pavyzdžiui, mūsų kieme viena didžiausių problemų automobilių pastatymas. Turbūt daug kas susiduria su šia problema ir savo kiemuose. Galima kurti labai gražius tarpusavio santykius, tačiau kai ateina rytas ir žmogus negali išsivaryti savo automobilio, nes kaimynas nedėmesingai pastatė savąjį, atsiskleidžia tikrasis žmonių bendravimas ir susvetimėjimas. Galvojame tik apie save ir šią problemą kartais sunku išspręsti net meno priemonių  pagalba. Tai va šitie dalykai ir atsispindi, mano kūryboje. Per meno kūrinius bandau tarsi ženklais kalbėtis apie žmonių susvetimėjimą ir dabartinę situaciją, kurioje gyvename, žadinti žmonių sąmoningumą.

Bet jūs kuriate ne tik „Kiemo galerijoje“. Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie veiklą, kuria užsiimate ir apie projektus, kuriuos įgyvendinate?

Vytenis Jakas: Ištikrųjų „Kiemo galerija“ nebuvo pirmas kūrinys, kuris atsirado viešojoje erdvėje, buvo daug ir kitų objektų ir aš tai vadinu įvietintu menu –  kai vieta, kurioje vyksta meninis veiksmas, pati padiktuoja kūrinio idėją ar prasmę. Kaune apleistų, neprižiūrėtų, netvarkingų vietų yra daug ir menui tikrai yra ką veikti, ypatingai tokiam socialiniui menui, prie kurio prisidedame visi kartu. Nes mes gi esam šalia, nori nenori visi kažkaip susiję. Šis įsitraukimas į meno kūrybą ir padaro tą grįžtamojo ryšio efektą, kai  matai, kad po tavo intervencijos kažkas keičiasi. Kai supranti, kad ir toliau gali skatinti žmones prisidėti prie bendros kūrybos ir tai labai įkvepia.

Taip pat jūs inicijuojate ir tokį projektą, kaip kaimynų diena. Prieš metus visa Laisvės alėja buvo pilna kaimynų ir stalų su baltomis staltiesėmis. Kaip sugalvojote suorganizuoti šį renginį?

Vytenis Jakas: Kai gyvenau užsienyje dažnai matydavau, kad kaimynai labai šiltai bendrauja, užtveria gatves ir švenčia prie bendro stalo. Visi dalinasi tuo ką turi, vyksta koncertai, mugės, visi  švenčia, tiesiog gražu žiūrėti. Galvojau, kodėl pas mus nėra tokio paprasto dalyko, gi tai nekainuoja daug - atsineši stalą, kėdę, vaišių, gerą nuotaiką ir viskas.

Tas tikras, nuoširdus, betarpiškas žmonių bendravimas mane taip sužavėjo, kad kai grįžau į Kauną nusprendžiau ir pas mus ką nors panašaus padaryti, bet iš pradžių tik savo kieme. Viskas prasidėjo nuo kaimynų švenčių, būdavo be galo smagu ir jauku. Kaimynai dalindavosi įspūdžiais, bendraudavo, galiausiai kai kurie net susipažindavo. Tada ir supratau, jei tai galima suorganizuoti mūsų kieme, tai kodėl negalima Laisvės alėjoje?  Taip ir gimė Kaimynų dienos šventė. Šiais metais gegužės 24 dieną, planuojame „Kaimynų dienos“ proga vėl surengti šventę Laisvės alėjoje ir visi kartu ją atšvęsti.

Tikrai, labai graži iniciatyva! Ar jūs tai pavadintumėte auksine akimirka? O gal galėtumėte papasakoti, kas jums yra auksinės akimirkos? Nes aplinkiniams jų sukuriate labai daug!

Vytenis Jakas: Kuo toliau, tuo daugiau tų auksinių akimirkų atsiranda. Nežinau kodėl, bet kai nenustoji svajoti ir suvoki, kad tavo svajonės tampa realybe, tai ir yra tos auksinės akimirkos. Viena iš pasiektų svajonių yra kiemas. Aš svajojau turėti didelią studiją, kurioje tilptų mano darbai, būtų daug erdvės kūrybai, tačiau vis nerasdavau tinkamos vietos. Bet vieną dieną atradau šį kiemą su visa jo aplinka, be viso to gėrio, aš jame dar ir gyvenu ir tai yra nuostabu! Taip čia yra ką veikti, viskas  po truputį keičiasi, transformuojasi, o tu esi tik dalyvis ir stengiesi, kad ir visi kiti jais taptų, svajotų ir kurtų savo auksines akimirkas.

Ko palinkėtumėte visiems mums?

Vytenis Jakas: Palinkėčiau niekada nenuleisti rankų ir ieškoti savo vidaus, ką norime gyvendami šiame pasaulyje nuveikti. Svarbu ne kaip, ką nors pasieksime, o ką pasakysime tuo pasiektu dalyku. Stebėkime pasaulį ir kuo daugiau, tuo geriau. Būkime ne sapnuotojais, o dalyviais. Atsibuskime ir pamatykime, kad aplinkui yra daug pozityvių dalykų ir juos tiesiog reikia pastebėti. Tad visiems ir norėčiau palinkėti kuo daugiau pozityvių dalykų ir žinoma, nenustoti kurta savo auksinių akimirkų.

Dėkojame Vyteniui Jakui už jo kuriamas auksines akimirkas ir tikimės, kad jų dar sulauksime daugybės!